Romanas „Gyvenimas veža”
Pradžia
Gyvenimas yra gražus. Nepaisant visų pamokų ir iššūkių, kuriuos tenka mums įveikti. Tame ir yra visas grožis. Kai išmokstame žiūrėti į gyvenimą su šypsena, tuomet tampame iš tiesų laimingi.
Susipažinkime, esu Petras Kukulis. Šios knygos pagrindinis veikėjas ir pasakotojas. Papasakosiu savo gyvenimo istoriją, kuri nėra įprasta ir galbūt keistoka.
Mano gyvenimo kelionė prasidėjo Marse. Planetoje, kurioje, pasak mokslininkų, nėra gyvybės. Bet iš tikrųjų, tai yra, tiesiog kitokia negu Žemėje.
Taigi, gimiau Marse, Kukulio mieste, kuriame gyvenimas verda šviesos greičiu. Gyventojai bendrauja vienas su kitu per šviesos impulsus ir gali susisiekti būdami per didelį atstumą vienas nuo kito. Panašu į internetą ir mobiliuosius įrenginius Žemėje. Tik tiek, kad pas mus yra biologiniai imtuvai ir siųstuvai, todėl mums nereikia jokių įrenginių. Šviesos impulsai perduodami per biologinius siųstuvus ir priimami per biologinius imtuvus.
Kai gimstame ir išlendame iš mamos pilvo, dar neturime pilnai išsivysčiusių siųstuvų ir imtuvų, tačiau jau galime komunikuoti per mamos siųstuvus ir imtuvus, nes esame 3 mėnesius, pagal Žemės Grigorijaus kalendorių, pririšti prie mamos biologine virkštele. Kol atsijungiame nuo mamos, tuos 3 mėnesius mokomės kaip komunikuoti per imtuvą ir siųstuvą.
Komunikacija prasideda nuo “Labas” signalo. Po to įvyksta rankos paspaudimas, per kurį apsikeičiame sertifikatais. Patikriname galiojimo datą ir būtinai piršto antspaudus, ar oponento piršto antspaudas sutampa su sertifikato. Praėję visus patikrinimus pradedame komunikaciją, kurią užšifruojame sertifikate nurodytu raktu. Tai darome tam, kad niekas negalėtų mūsų komunikacijos klausytis.
Taigi, per 3 mėnesius išmokau iš mamos komunikacijos pagrindų ir tada atsiskyriau. Tapau savarankišku marsiečiu ir Kukulio gyventoju.
Kukulio miestas
Kukulio miestas – tai Marso sostinė ir mano gimtinė. Po atsiskyrimo su mama, nuolat vaikščiojau gatvėmis ir mąsčiau apie gyvenimo prasmę: kodėl aš čia esu ir kokia mano paskirtis Kukulio mieste?
Nors klausimai ir retoriniai, vis vien ieškojau atsakymo. Komunikavimo pas mane su kitais buvo mažai – tik tiek kiek reikėjo gyvenimo poreikiams patenkinti.
Vaikščiodamas Kukulio miesto gatvėmis supratau, kad gyvenimas yra paprastas, bet tuo pačiu ir gražus. Supratau, kad mano gyvenimo prasmė yra atskleisti šio pasaulio grožį ir parodyti kitiems, kad tame šviesos impulsų ir greito judėjimo sūkuryje galima atrasti prasmę.
Netrukus išsinuomojau butą, labai pigų, bet atitinkantį bazinius poreikius. Susiradau ir darbą – tapau šviesos diodų inžinieriumi, kas Marse yra pati perspektyviausia profesija. Mokiausi kelias dienas ir išsilaikiau profesijos egzaminą. Pavyko iš pirmo karto.
Kukulio miestas žavus savo paprastumu. Ten architektūra pastatų yra kvadratinė ir be jokių mandrų išraitymų. Mano darbo vieta yra pačiame miesto centre, dideliame dangoraižyje, 32-ame aukšte. Mano darbo vieta sudaryta iš darbo kėdės ir šviesos diodų grandinės su skaitmeniniu bloku. Tai ir yra vieta, kur aš praleidžiu savo darbo dieną. Prižiūriu šviesos diodus ir atnaujinu programas, kad šviesos diodai tinkamai šviestų ir saugotų Kukulio miesto gyventojus tamsiu paros metu nuo galimų pavojų.
Šviesos diodai sukurti taip, kad jie seka kiekvieną Kukulio gyventoją naktį ir padeda susiorientuoti aplinkoje.
Kukulio miesto valdovas Bobas Dalbajobas
Kukulio miestas yra valdomas Bobo Dalbajobo. Turbūt jau pati pavardė išduoda, kokia tai yra asmenybė. Jis yra ant tiek įsitikinęs, kad visuomet yra teisus, jog niekas negali jam prieštarauti. Tačiau miesto gyventojai yra labai juo nepatenkinti, nes taiko mikro valdybos metodus, kurie visuomet sukelia tik nerimą ir nepasitikėjimą vienas kitu. Tas noras viską kontroliuoti ir neduoti pavaldiniams laisvės veikti pagal savo įsitikinimus ir požiūrį yra prasto valdovo bruožas.
Tačiau šis valdovas lieka poste, nes nėra kas galėtų ir norėtų jį pakeisti. Niekas nenori prisiimti šios atsakomybės, todėl tenka susitaikyti ir prisitaikyti.
Kukulio miesto valdovas turi savo nuosavą būstą, kuriame ir gyvena. Tikrų tikriausia pilis, kurioje yra ir daug sargybinių, ir daug patarnautojų. Visi “šoka pagal jo dūdelę” ir nedrįsta nei vieno prieštaraujančio žodžio pasakyti.
Valdovas neturi jokios antros pusės. Niekas nenori kurti santykių su tokiu “dalbajobu”, nepaisant to, kad yra miesto valdovas. Valdžia nėra viskas. Pagarbą ir pasitikėjimą reikia užsitarnauti. Kolkas jam sunkiai sekasi tai padaryti. Lieka valdžioje tik dėl to, kad niekas kitas neprisiima tokios atsakomybės. Miestas negali būti be valdovo.
Svarbu dar paminėti, kad Bobo Dalbajobo pilyje gyvena ir trys raganos. Jos užsiima Kukulio miesto burtais ir užkeikimais. Už tai visi miesto gyventojai turi susimokėti “raganų mokestį”. Kas nesusimoka – gauna užkeikimą ir jiems ima nebesisekti užsidirbti pinigų. Todėl geriau susimokėti ir ramiai gyventi.
Tos trys raganos yra jaunos ir gražios, tačiau turinčios tvirtą raganišką charakterį, todėl niekas jų “nekabina”, nes bijo būti užkeikti. Vieną kartą miesto valdovas bandė jas “kabinti”, tačiau jam nepavyko, nes yra “dalbajobas” ir nežino kaip bendrauti su tokiomis raganomis. Taip ir liko valdovas nieko nepešęs, bet leido raganoms pasilikti pilyje ir tokiu būdu surinkti iš miesto gyventojų mokesčius. Kitaip niekas tam “dalbajobui” mokėti nenorėtų, todėl tos trys raganos jam labai naudingos ir padeda surinkti lėšas miesto išlaikymui.
Kukulio miesto naktinis gyvenimas
Kukulio miestas šviečia nakties metu. Šviesos diodai seka kiekvieną miesto gyventoją ir padeda susiorientuoti tamsoje. Aš esu atsakingas, kad šviesos diodai veiktų tinkamai ir darbo metu nuolat juos patikrinu ir esant poreikiui pakeičiu į naujus.
Kukulio miesto gyventojai mėgsta naktimis pašėlti ir baruose vartoti alkoholį. Taip, net ir Marse vartojamas alkoholis. Tai būdas atsipalaiduoti. Šviesos diodai sukurti taip, kad jeigu atpažįsta iš elgesio arba koordinacijos nebuvimo, kad miesto gyventojas yra neblaivus, iškarto nugabenamas į savo gyvenamąją vietą išsiblaivyti. Šviesos diodai turi net keturias mažas kameras, kurias naudojant kartu su dirbtiniu intelektu nustato neblaivią būtybę. Tokiu būdu užtikrinama tvarka nakties metu.
Šviesos diodai nakties metu skraido Kukulio miesto gatvėse. Jų yra net du tūkstančiai ir jie pasiskirsto tolygiai visame mieste taip, kad prie kiekvieno baro būtų bent po septynis šviesos diodus. Didžiuliame Kukulio mieste yra net du šimtai aštuoniasdešimt penki barai.
Šviesos diodai užtikrina dar ir tai, kad prie moterų bare niekas nelystų ir nesikabinėtų. Jie taip pat stebi, kad į gėrimus niekas nieko neįpiltų, kai nuo gėrimo atsitraukiama. Jei kažkas bando lįsti prie svetimo gėrimo, šviesos diodas paima jį už pakarpos ir išmeta lauk. Duombazėje išlieka tos būtybės duomenys, todėl jis daugiau niekada neįleidžiamas į jokį miesto barą. Todėl niekas nedrįsta lįsti prie ne savo gėrimų.
Šviesos diodai yra labai protingi dirbtinio intelekto robotai, kurie vadovaujasi miesto įstatymais ir užtikrina, kad jų būtų laikomasi. Jie yra svarbi ir būtina miesto naktinio gyvenimo dalis.
Pirmadieniai Kukulio mieste
Visi nemėgstame pirmadienių ir tai visiškai suprantama. Kukulio miestas ypatingas savo pirmadieniais, nes suteikia galimybę miestiečiams neiti į darbą. Miesto valdovas Bobas Dalbajobas apmoka pirmadienius, kad galėtume pabūti namuose ir pradėti savaitę nuo ramybės ir apmąstymų. Tai yra be galo šventas reikalas ir visi jo laikomės.
Pirmadieniais paskiriu laiko meditacijai ir pabuvimui su savo mintimis. Tai išlaisvina ir paruošia sielą savaitės darbams. Po meditacijos susidėlioju visos savaitės darbus ir ką planuoju daryti laisvu metu. Laisvalaikiu mėgstu pasivaikščioti Kukulio miesto gatvėmis ir pasidžiaugti Marso kanjonais, kurie yra be galo aukšti ir gražūs. Medituodamas dažnai juos įsivaizduoju ir tai suteikia daug ramybės viduje. Marso kanjonai yra Kukulio miesto pasididžiavimas ir lankomiausia vieta.
Vertinu tą laiką, kurį paskiriu apmąstymams ir meditacijai, nes judėjimas šviesos greičiu labai vargina ir reikia laiko stabtelėjimui ir pasižiūrėjimui į save iš šalies. Meditacija leidžia pažvelgti į savo sielos gelmes ir išlaisvinti savo mintis nuo visų pančių: pykčio, gailėjimosi savęs, nepasitikėjimo ir per didelio galvojimo apie nekontroliuojamus dalykus.
Medituojant esu čia ir dabar - nėra nei vakar, nei rytojaus. Yra mano kūnas ir mano siela - daugiau nieko nėra. Tokia meditacijos būsena išvaduoja iš beprasmių minčių ir leidžia išgirsti savo kūną ir sielą. Tai brangiausias laikas, kurį investuojame į save ir savo vidinį pasaulį, be kurio gyvenimas beprasmis ir paviršutiniškas.
Marso Kanjonai Kukulio mieste
Marso Kanjonai – tai vieta, kur pildosi svajonės, o mintys tampa realybe. Dažnai ten apsilankau, kad pabūti su savimi ir susidėlioti mintis. Vertinu tą laiką, kai galiu pabūti vienas ir apmąstyti.
Skubėdami ir nesustodami apmąstyti galime padaryti daug klaidų, todėl naudinga karts nuo karto stabtelti ir apsižvalgyti, ar gera kryptimi einu ir ar nepaklydau.
Marso Kanjonai kupini kalnų energijos ir nuokalnių potencialo, kuris sukuria harmoniją tarp aukštumų ir žemumų. Iš ten kylančios vibracijos ramina ir nuteikia siekti tikslų.
Po darbo aš nuolat ten užsuku pamedituoti ir pabūti su savo siela ir kūnu darnoje, kuri svarbi priimant sprendimus. Chaoso būsenoje negaliu priimti aiškių sprendimų, todėl tokiu atveju turiu nusiraminti. Visada ateinu čia, kai jaučiu chaosą ir nerimą.
Sugebėjimas nusiraminti ir paleisti įtampą yra didžiausia laimė. Vertinu tai, kad yra vieta, kur galiu tai padaryti. Kviečiu tave, skaitytojau, irgi atrasti tokią vietą, jeigu dar neatradai, kur galėtum nusiraminti ir pajusti vidinę ramybę.
Pirmasis pasimatymas Kukulio mieste
Yra tekę būti pirmajame pasimatyme. Taip, net ir Marse einama į pasimatymus. Čia mes gal ir neturime “Tinder”, kaip kad jūs, žemiečiai, bet turime biologinius siųstuvus ir imtuvus, per kuriuos galime ieškoti antrosios pusės. Paleidžiu signalą: “Ieškau antrosios pusės, kuri mėgsta vaikščioti Marso Kanjonais ir ten medituoti”. Signalas pasklinda po visą Kukulio miestą.
Ilgą laiką jokio atsakymo nesulaukiau, todėl jau jaučiausi pasidavęs, kai staiga mano imtuvai užfiksuoja signalą: „Man irgi patinka pasivaikščioti Marso Kanjonais ir mėgstu ten pamedituoti”
Kaip smagu, tą akimirką be galo plačiai nusišypsojau ir nieko nelaukdamas užmezgiau kontaktą. Apsikeitėme komunikaciniais sertifikatais ir pradėjome bendrauti:
- Iš kur tu būsi? – paklausiau nedrąsiai
- Iš Kukulio Žemųjų Platelių – atsakė irgi nedrąsiai
- Aš iš Kukulio Vidurinių Lygumų.
- Gal susitinkam kavinėje „Kukulio caffe”?
Susitarėme susitikti kavinėje „Kukulio caffe”, kur parduodama mano mėgstamiausia kava. Pasirodo, kad jos irgi - turime tą pačią mėgstamą vietą, kur geriame kavą.
Susitikome kavinėje ir smagiai praleidome laiką bendraudami:
- Labas, esu Petras Kukulis, malonu susipažinti gyvai.
- Labas, esu Jonė Kalotė, malonu ir man susipažinti.
Truputi dar pabendravom ir po to nuėjome užsisakyti kavos. Pasiėmėme du kavos gėrimus ir grįžome prie staliuko.
- Kuo užsiimi gyvenime? – paklausė ji.
- Kuriu ir atnaujinu šviesos diodus.
Mes, marsiečiai, žiūrime į gyvenimą paprastai, todėl ir bendravimas pas mus nuoširdus ir paprastas, be jokių kaukių ir empatiškas.
Sužinojau, kad ji yra operos solistė ir pakvietė mane nueiti į jos koncertą Kukulio miesto operos ir baleto teatre, kuris vyks kitą savaitę. Aš sutikau ir sutarėme, kad tai bus antrasis mūsų pasimatymas ir po jos pasirodymo galėsime nueiti pasivaikščioti Marso Kanjonais. Jau laukiu nesulaukiu, bus tikrai smagu…
Pirmasis pasimatymas buvo trumpas, bet įdomus ir tuo pačiu suteikė vilties, kad antrasis bus dar geresnis. Skaitykite toliau ir sužinosite, kaip man seksis antrajame pasimatyme.
Antrasis pasimatymas Kukulio mieste
Atėjo nauja savaitė. Pirmadienis, 17:00. Apsirengiau džinsus ir gražius bei solidžius marškinius. Nupirkau gėlių Kukulio gėlių turguje. Galiausiai, nuvažiavau į Kukulio operos ir baleto teatrą.
Jonės Kalotės pasirodymas buvo nuostabus ir pasakiškas. Balsas buvo švelnus, bet tuo pačiu ir stiprus. Plojau iš visos širdies. Net rankos paskaudo, bet ji nusipelnė plojimų, todėl plojau taip stipriai kaip tik galėjau.
Po pasirodymo susitikome prie išėjimo iš operos ir baleto teatro. Įteikiau jai gėlių ir pasakiau:
- Štai gėlės pačiai nuostabiausiai operos solistei!
- Ačiū! – atsakė nuoširdžiai nusišypsojusi.
Išėjome pasivaikščioti Marso Kanjonais. Buvo jau vakaras 19:00. Nusprendėme susikabinti rankomis ir tai gavosi labai spontaniškai. Pakalbėjome apie orą ir Marso Kanjonų grožį. Buvo jauku ir gera. Būtent tokiais momentais norisi, kad laikas sustotų.
Kad būti laimingu iš tiesų reikia labai nedaug. Ir tas akimirkas sukuriame patys. Vertinu Jonę ir tai, kad ji yra šalia manęs. Daugiau nieko nereikia ir laikas tarsi išnyksta.
Jaučiuosi įsimylėjęs ir Marso Kanjonai dabar man tampa dar artimesni, kai esu su Jone ir mes susikabinę rankomis susiliejame ir tampame vienuma.
Linkiu ir tau, brangus skaitytojau, įsimylėti ir patirti tą tyrą jausmą, kai atrodo viskas aplinkui išnyksta ir lieki tik tu ir ji. Nieko daugiau nereikia…
Skrendu į 31-us gyvenimo metus
Skrendu į 31-us gyvenimo metus,
nors esu ne paukštis
ir ne lėktuvas…
Bet tam tikra prasme
vis vien skrendu
į prasmę ir tikrumą…
Džiaugiuosi, kad skrendu -
naują prasmę atrandu
ir galiausiai nusiraminu…
Suku ratus ovalius
ir skrieju dangumi,
ar tu su manimi?..
Su deguonies bakeliu
ir kavos puodeliu
kasdien į dangų lekiu…
Ir man nesvarbu,
ar tikslas arti, ar toli -
vis vien skrendu…
Ir taip prasmę atrandu,
kad skrendu ir tikiu,
kad daug galiu…
Marškinėliai ir džinsai
Šiuo metu į darbą einu su
marškinėliais ir džinsais, nes
darbe taikoma “business
casual” politika.
Aišku, džinsai
irgi nėra idealu, tačiau geriau
negu šortai, todėl 90 procentų
atitinku rengimosi standartą.
Vis vien niekas idealiai
nesirengia. Svarbiausia, kad
ne su šortais ir ne su
tapkėmis.
Nauja darbo vieta labai
patogi, o kolegos yra
draugiški, todėl greitai
pritapau prie kolektyvo.
Smagu. Daugiau nieko ir
netrūksta, kad būčiau
lamingas.
Apibendrinant, gyvenimas yra
gražus ir nėra dėl kо
pergyventi. Darbas veža ir
nereikia eiti į pležą. Tas
svarbiausia.
Čiau
Žmogiškumas ir tikrumas versle
Kodėl versle svarbu
žmogiškumas ir tikrumas? Aš
esu iš tų žmonių, kurie labai
vertina tas darbovėtes, kur
gali būti savimi ir be kaukės,
t.y būti tikru. Žinoma, tai
nereiškia, kad turiu viską
pasakoti kolegoms apie save
ir savo gyvenimą. Tai tiesiog
reiškia, kad vertinamas
žmogus ir norima sukurti
atmosferą, kur jis jaustųsi
laisvas. Manau, kad tai yra be
galo svarbu ir nuo to priklauso
produktyvumas ir efetyvumas
darbe.
Kai jautiesi nevertinamas,
nesuprastas ir privalai
užsidėti kaukę, kad išliktum,
tuomet norisi kuo greičiau
bėgti iš ten, nes tokiais
momentais motyvacijos ir
noro pasilikti nelieka, nes tu
tampi tiesiog mažas sraigtelis
verslo mašinoje ir nebeturi
galimybės nieko pakeisti, nes
tik vadovas gali diktuoti kaip
variklis toliau turi suktis verslo
mašinoje ir jeigu tau
nepatinka, tai nepatinka, jam
tas pats. Tai mano pati
didžiausia pamoka, kurią
išmokau, dirbdamas
skirtingose įmonėse.
Verslui nerūpi žmogus ir jo
nuomonė, nes yra strategijos
ir planai, kuriuos reikia
įgyvendinti ir link to bus
judama, nesvarbu ką apie tai
manys ar sakys paprastas
darbuotojas. Štai toks yra
verslo pasaulis.
Norėtųsi tai pakeisti, tačiau tai
sunkiai įgyvendinama
užduotis, nes toks pasaulis
jau gyvuoja daugybę metų ir
visi prisitaiko. Bet aš esu iš tų
nedaugelio žmonių, kurie
svajoja tai pakeisti. Norisi
ateityje, kai įgysiu daug
skirtingos patirties, sukurti
verslą, kur svarbiausias bus
žmogiškumas ir tikrumas.
Manau tam tikslui įgyvendinti
gali reikėti 10-15 metų, nes
turiu dar įgyti daug patirties,
dirbdamas skirtingose
įmonėse ir stebėdamas kaip
vyksta verslo procesai ir
kokios yra vertybės versluose
šiuo metu. Jeigu noriu kažką
pakeisti, pirmiausia turiu
pilnai suprasti kaip vyksta
procesai versluose šiuo metu
ir išsiaiškinti priežąstis kodėl
taip vyksta.
Apibendrinant, verslas šiuo
metu fokusuojasi į save, savo
tikslus ir žmogiškumą bei
tikrumą dažnai nustumia į
sąrašo galą savo vertybių
sistemoje arba išvis jų
neįtraukia, nes tai neturi, jų
nuomone, jokios naudos, nes
juk svarbiausia pelnas. Aš
turiu kitokią nuomonę ir
manau, jog tai svarbu tam,
kad įmonėje dirbantys
žmonės jaustųsi pilnaverčiai ir
laimingi.
Čiau
Laisvo oro direktorius iki pirmadienio!
Esu laisvo oro direktorius iki
pirmadienio ir tai yra begalo
geras jausmas. Galiu sau
ramiai gerti kapučiną ir
miegautis gyvenimu.
Pirmadienį prasideda naujas
etapas - pradedu darbą
naujoje vietoje. Kur? Negaliu
sakyti, bet jeigu mane pažįsti,
tai pats žinai kur.
Miegaujuosi laikinu laisvo oro
direktoriaus statusu
gerdamas latte savo
mėgstamiausioje “Caffeine”
kavinėje. Geriu ir kaifuoju.
Nuostabus jausmas. Palieku
arbatpinigių, nes tikrai vertinu
ten dirbančias baristes.
Apibendrinant, gyvenimas yra
gražus ir svarbu išmokti
džiaugtis kiekviena akimirka.
Čiau
Liepos slemai
Pozityvas
Esu pozityvas, kuris nesiekia
įtikti. Būdamas gangsteriuku,
kuris nepataikauja sistemai,
sukuriu savo gyvenimą nuo
nulio. Kartais nepavykta,
padarau klaidų, bet tik
klysdamas mokausi.
Gyvenimas yra kaip spinta be
drabužių, kur drabužius
renkamės patys. Problema,
jeigu už mus nusprendžia, ką
renktis. Iš tiesų pradedame
gyventi tik tada, kai nustojame
pataikauti ir įtikti kitiems.
Buvimas unikaliu ir savimi
veža mane pirmyn ir suteikia
džiaugsmo. Buvimas
nepatogiu kitiems padaro
mane gangsteriuriuku, bet
tokiu, kuris niekada nebus
kalėjime, nes juk niekas
nesodina vien už tai, kad esi
nepatogus kitiems ir išlieki
savimi. Jei sodintų, tai jau
sėdėčiau iki gyvos galvos.
Vertinu laisvę ir galimybę būti
savimi be jokių kaukių.
Pozityvas susikuria, kai
nebijau būti savimi, nebijau
kažkam nepatikti ir nesiekiu
niekam įtikti. Gyvenimas
mane veža į priekį, kai nebijau
rizikuoti ir pripažinti suklydęs.
Apibendrinant, gyvenimas yra
gražus ir nėra dėl ko liūdėti,
svarbiausia savimi pasitikėti ir
kaukės nedėvėti. Čiau
Arbatpinigiai
Esu gangsteriukas, kuris
palieka arbatpinigių kavinėse.
Manau, kad tai svarbu, nes tai
suteikia džiaugsmo tam
žmogui, kuris tave aptarnauja.
Tokiu būdu aš parodau, kad
vertinu jo darbą. Nuo kelių
eurų tikrai nenubėdnėsiu, o
tam žmogui tai turės didelę
vertę. Ta nuoširdi baristos
šypsena, kai įdedu eurus į
stiklainį kavinėje, man suteikia
daug vilties ir supratimo, kad
gyvenimas yra gražus.
Suprasdamas, kad dauguma
barisčių ir baristų yra
studentės ir studentai, iškart
kyla rankos įmesti bent kelis
eurus. Nuskambės juokingai,
bet man labiau patinka
baristės. Jeigu pamatau
baristą iškart varau laukų iš
kavinės. Nežinau kodėl, bet
man tiesiog atrodo taip
neįprasta matyti vyruką
dirbantį baristu. Čia aišku
mano problema, kad turiu tokį
stereotipą, kurio negaliu
atsikratyti.
Baristės yra pačios
geriausios ir vertinkime jas už
tai, kad jos yra baristės ir
moka padaryti pačią geriausią
kavą. Kava mus prabudina ir
suteikia jėgų. Tam tikra
prasme baristės yra laumės,
bet iš pačios geriausios
pusės. Vertinu jas ir visada
padedu.
Apibendrinant,
vertinkime baristes ir palikime
joms arbatpinigių. Nuoširdžiai
palikti eurai sugrįžta su kaupu,
esu tuo tikras. Čiau
Slemas 84
Vertybės
Esu gangsteriukas rytais,
o vakarais - kunigiukas…
Ir nebesuprantu vertybių,
tų visų subtilybių, kurios
daro mane žmogumi…
Kartais verkiu, o kartais
juokiuosi…
Kai išgeriu 100 gramų
man ima trūkti ramų
ir tada pamirštu vardus,
kuriuos kartojau per naktį…
Tada susijungia matrica ir
visa jausmų aritmetika tampа
per sunki, kad tiesiog nuvirstu
ir kojų jau nebepavelku…
Tuomet nueinu į šaltą dušą ir viskas vėl
restartuojasi, tik atminties
diskas lėtai defragmentuojasi… ir vėl
viskas per naują kartojasi…
Bandau sustabdyti ir išeiti iš
ciklo, bet atsiduriu kritinėje
sekcijoje, kurioje tarsi tolete,
neveikiančiame, pasileidžia
viskas man ant galvos… ir jau
nebereikia plaut galvos…
Ir tas kvapas pasklinda
kambaryje, tada pana man
sako “ką tu čia prismirdinai?”
Bet tada atsilaisvina galvoje
ramai ir prisimenu, kad jokios
panos aš neturiu ir esu tiesiog
uždarytas tarp sienų keturių
minkštų… Aš išprotėjęs,
mergos niekada neturėjęs…
Esu nekaltas… bet uždarytas
dėl keistų vertybių ir
gangsteriuko savybių. Viskas
restartuojasi ir vertybės
palengva dėliojasi. Tampu
žmogumi, kuris netobulas, bet
savas…
Jei tau vis dar trūksta ramų
išgerk dar 100 gramų… ir
pasinerk į vertybių matricą… ir
išgirsk gangsteriuko pasaką…
Gangsteriukas, kuris bando
tau prikišti savas vertybes,
išpirk jį lauk, paspardyk,
pamurdyk, kad daugiau taip
nedarytų… tik tuomet, kai būsi
pasiruošęs, pasakyk jam “eik
tu šieno pjauti, po šimts
kalakutų”. Ir jis išeis pjauti
šieno ir tikriausiai jau niekada
nebegriš… O jeigu pabandys
sugrišti, tai pakartok tą
atsikratymo operaciją per
naują…
Apibendrinant, netikėkit pasakom, tiesiog
turėkit savas vertybes ir
gyvenimas bus gal ir sunkus,
bet bent jau morališkai
vertingas… Čiau
Treneriukas
Esu ne tik gangsteriukas, bet
ir treneriukas. Vedu sporto
programas. Štangas liepiu
kilnoti ir smagiai kvatoti.
Jeigu nekvatoja, tai daro
atsispaudimų dešimt.
Rankos kyla, kai štangą kilnojam ir visi
smagiai kvatojam. Po to dar
nuvarom ant takelio ir
prabėgam neatgavę dar
kvapelio. O po to dar kojas
pakilnojam, bet jau tikrai
nebekvatojam. Raumenukus
savo rodom ir toliau toliau
sportuojam. Kartais varom
pabėgioti ir smagiai
pasikvatoti. Nes juokas
vitaminus generuoja ir
kvėpuot įpareigoja.
Besijuokdami sportuojam ir
smagiai smagiai dainuojam.
Kartais būna nedrąsu, bet
nėra jokių kliūčių. Sportas
sveika ir svarbu, nors kartais
tingim pajudėt, nes reikia
sunkiai padirbėt. Bet tinginį
reikia lauk išspirti ir pasakyti
sau “pirmyn”. Pasportuokim
gal kartu ir atsiras daugiau
jėgų. Žinau, kad šiuo metu aš
tik plepu, bet manau, kad
paskatinsiu sportuot kitus, ir
mažus, ir didelius. Sportas
veža ir net į pležą. Oi, kaip
gera ir smagu, pasportuoti
tarp draugų.
Dabar jau laikas
pasakyti čiau, nes sportuot aš
išvarau. Apibendrinant,
sportas yra sveika ir
nepamirškime pasportuoti.
Čiau
Priminimo balsas bachūriukams
Esu dar toks gangsteriukas,
kuris sukūrė balsą, skirtą
bachūriukams priminti apie
artėjančius susitikimus.
“A girdi bachūriuks, tau
susitikims už 5 minučių,
nevėluok!”.
“Bachuriuks, baik
dročinti, laikas eiti į
susitikimą”.
“Bachūriuk, po
šimts kalakutų, tu jau vėluoji į
susitikimą”.
Karočia, galite
atsisiųsti iš “Google Play”
arba “Apple Store” appsą
“Priminimai Bachūriukams”.
Jeigu nerasite, tai čia jau jūsų
problema…
Kartais susimąstau, kad norėčiau būti
Siri bachūriška versija. Jeigu
paklaustumėte “Kur čia
artimiausia kavinė?”
Atsakyčiau: “Susirask pats, ko
čia klausinėji!”. Antrą kartą
tikriausiai jau nebeklaustų.
Aišku, Siri ir taip mažai kas
naudoja, bet jeigu būčiau
bachūriška jos versija, tai tada
išvis niekas nenorėtų naudoti,
nes atsakymo jokio negautų.
Dar visai norėčiau dirbtinio
intelekto agentu pabūti,
įsivaizduojat bachūriška
ChatGPT versija. “Sveiki, esu
bachūriukas asistentas ir
negaliu niekuo jums padėti,
tai geriau net neklauskite.” Tai
tuomet niekas ir neklaustų.
Aišku, kad vis vien atsirastų
tų, kurie paklaustų: “kodėl?
Kas su tavimi negerai?”,
Atsakyčiau: “Viskas su
manimi gerai, tiesiog esu
bachūriukas. Nemėgstu, kai
manęs klausinėja.”
Apibendrinant, bachūriuku būt
nelengva, bet vis tiek
gyvenimas gražus. Čiau
2025 Vasara
Pavasario vasara
Pavasario aistra vasarai
liejasi per lietų ir saulę,
bet tai nėra apgaulė…
Vasaros aistra pavasariui
sušvinta per šilumos energiją,
gautą iš saulės ir lietaus artumos…
Ta artuma yra lyg toluma erdvėlaikį,
kuriame pavasaris įsimyli vasarą
ir gaunasi tikra visatos pasaka…
Ta pasaka yra lyg meilės ašara,
kuri nurieda skruostais žemyn
ir lekia erdvėlaikiu tolyn…
Tas erdvėlaikis lyg matricos žemėlapis,
kuris pasamonėje nupieštas,
bet užrakintas ir raktas išmestas…
2025 Pavasaris
Pavasario energija
Esu energija pavasario,
kasdien laukianti vasaros…
Esu nusipelniusi ašarų,
dėl snaigių drapanų…
Esu pavasarinė žiemužė,
kasdien lyg draugužė…
Bet tuoj bus vasara
ir baigsis žiemužės pasaka…
Savas pavasaris
Esu pavasaris,
bet toks, kuris
nesiekia įtikti…
ir nebijo
nei lyti,
nei snigti…
Tiesiog būti
savyje
ir su savimi…
Tuomet augimas
ir savęs pažinimas
garantuotas…
2025 Žiema
Žiemos veidai
Esu žiema,
nemiegu šalia,
kai tu skaitai mane…
Kai lyju - tu sningi,
kai sningu - tul lyji,
šlapdriboj tylim abu…
Krentu sniegu,
kai užmiegu,
bet be tavęs…
Veidai nutyla,
kai orai sukyla,
sutemoj subyra…
Virstu sniegu,
kai esu šalia
tam sutemų rate…
Ir taip gyvenu,
kol žiemos veidai
tampa aitvarai…
Pasilieka amžinai
žiemos veidų randai, -
sakau tau atvirai…
Tylumoj gerai,
kai sninga aitvarai,
galvoje sapnai…
Sapnuoju žiemoje,
miegodamas lietuje,
kai veidai šalia…
Sausio pradžia,
kai nesi šalia,
jaučiuosi nežinioje…
Vasario ateityje,
kai būsi šalia,
jausiuosi sapne…
Šiltoje kavoje
buriu save,
kad būtum manyje…
Ir taip vėl
nauja pradžia
žiemos veiduose…
2024 Ruduo
Rudens spalvos
Esu spalva,
gimiau rudenį,
kai buvo šilta…
Smagu būti,
kai ruduo
tik pradeda spalvoti…
Ir nesvarbu
kad ruduo,
svarbu būti spalva…
Tapau viskuo
kuo tapo ruduo
ir pavirtau spalva…
Esu lapas,
nejudu,
medyje sėdžiu…
Spalva virstu,
tik nežinau,
kada krisiu žemyn…
Rudens protas
Esu protas,
mąstau rudenį,
nieko daugiau…
Tampu gyvenimu
ir baltu sąsiuviniu,
kuriame rašau…
Myliu. Tikiu. Gyvenu…
užrašiau tuos žodžius
ir tapau medžio dalimi…
Tapau medžiu,
kuris rudenį
meta lapus…
Rudens kava
Esu rudens kava,
geriama ir mylima,
nors kartais lieku
nesuprasta…
Esu rudens kava,
kuri myli ryte
ir kartais vakare,
kai geri mane…
Esu rudens kava,
kuri tyli ryte
ir kartais vakare,
kai geri mane…
Esu rudens kava,
kuri tiksi ryte
ir ypač vakare,
kai geri mane…
Rudens pachmielas
Esu ruduo ir pavargęs,
nes jaučiu pachmielą,
kai be saulės esu kasdieną…
Nežinau, kiek dar reikės,
kol tapsiu rudeniu,
kuris nebelaukia saulės…
Esu pachmielas,
visi manęs bijo
ir dar labiau nelaukia…
Jūs net neįsivaizduojate,
kaip liūdna būti pachmielu
ir dar rudenį, kai be saulės…
Rudens deimantas
Esu deimantas
gimęs rudenį
ir atradęs šulinį…
Šulinys yra auksinis,
o aš tik deimantinis,
bet svarbiausia — ne varinis…
Parelinis deimantas esu,
nešlifuotas ir neremontuotas,
bet svarbiausia — išgalvotas…
2024 Vasara
Vasaros šviesa
Prašvito vasara
saulės šviesa
ir suspindo dangus…
Pražydo gėlės
ir tekėjo upelis
vandens krioklyje…
Gėlės šviesoje žydėjo
džiaugsmu skambėjo
ir pavirto grožio upeliu…
Tas grožis tyli,
bet kvepia
ir glosto širdį…
Vasara kvepia
Esu kvepianti vasara
nuolat kvėpuoju
medžiais ir
paukščių čiulbėjimu…
Kvepia sodai
ir pievų plotai -
tie nuostabūs apklotai,
tik be akinių matau ribotai…
Džiaugiuosi saule
ir pavėsio
artumo apgaule…
Vasaros braškė
Esu braškė,
augu vasarą
ir visi mane
valgo su pienu…
Kaip skanu,
kad ir aš
valgau save
kasdiena ryte…
Tik reikia saulės,
kad išsirpčiau
ir tapčiau skani
valgymui su pienu…
Vasaros jogurtas
Esu jogurtas,
naturalus ir
sveikas…
Valgau save,
kai būna sunku
ir taip save atrandu…
Tampu viskuo,
kas sveika ir
skanu…
Ir valgysiu save
kasdien per pietus
ir vakare…
Ir jaučiu,
kaip svoris krenta,
kai valgau save…
Nebenoriu storėti,
todėl kasdien valgau
save vasaros laike…
2024 Pavasaris
Pavasaris užėjo…
Pavasaris užėjo,
svečiuose sėdėjo,
bet kavos nenorėjo…
Kvietė žmogus
pavasarį
kavos atsigerti…
Bet gavo “ne,
aš jau prisigėriau”,
ir nuėjo šalin…
Galiausiai pavasaris sutiko,
kad nepyktų žmogus,
ir davė savo facebooką…
Žmogus parašė
pavasariui į facebooką:
“Labas, varom kavos”…
“Gerai, varom”,
atrašė pavasaris
ir kartu smagiai pasibuvo…
Pavasario tyla
Tyli pavasaris
ir apie saulę
galvoja…
Saulė šviečia
ir į pasimatymą
pavasarį kviečia…
Gražu ir šilta,
ramu ir pilka
saulėje visada…
Ačiū, saulyte,
kad švieti
ir visus mus lieti…
Smagu ir gražu,
kad gamtos ciklas
eina ratu…
Pavasarinis kovas
Esu kovas
ir pavasaris,
kuris myli…
Rašiau pavasariui eiles
ir pasidalinau facebook’e,
bet facebook’as užlūžo…
Pavasaris
taip ir nepamatė
mano meilės eilių…
Ir viskas tapo realu,
kai facebook’as
mus atjungė…
Kovas ir pavasaris
jau nebe kartu,
nes įvyko sesijos klaida…
Facebook’as atsigavo,
bet pavasaris iš kovo
meilės eilių taip ir negavo…
Pavasario upė
Esu upė
ir teku pavasariu…
Esu pavasaris
ir teku upe…
Pavasaris ir upė
esu viskas kartu…
Tas tekėjimas
ramina ir šildo…
Ir jau atsibodo
tas lietus…
Laukiu šilto oro,
nes esu upė ir pavasaris…
Balandžio paukštis
Esu
balandis
ir esu
paukštis…
Einu dangaus
keliu ir skrieju
pievų
takeliu…
Skrendu
aukštyn
ir žvelgiu
tolyn…
Atrodo oro uostas
netoli, bet
nusileisti
negaliu…
Noriu skristi
dar toliau kartu,
nes tik taip mes
esame kartu…
Tas ilgesys
dangaus,
ašaras man
nubrauks…
Balandžiu aš
skrisiu
pas
tave…
Būsiu
ir paukštis,
ir
lėktuvas…
Būsiu
jausmų valytuvas
ir
pavasario artumas…
Pavasariu
skrendu,
greitkeliu
lekiu…
Tavo vardą
pamirštu,
nes mes
jau nebekartu…
Ir jaučiu
kaip keičiu
aš kryptį -
nebijau aš pykti…
Ir išmokstu
pasakyti “ne”,
nes noriu
būti dabar ir čia…
Aš jau nebe tas
bjaurus ančiukas,
kurį visi mindo,
nes iš manęs
gulbė išlindo…
Pavasario kvėpavimas
Esu pavasaris
ir kvėpuoju
“4-7-8” būdu…
Įkvėpiu iki 4,
sulaikau iki 7
ir iškvėpiu iki 8…
Taip kartoju,
kol pasidaro ramu
ir galiu vėl būti…
Pabandyk
ir pamatysi
kaip bus ramu…
2023 Žiema
Ruduo + Žiema
Esu žiema ir
draugauju su rudeniu…
Mes derame kartu,
nors kiti mato mus
tik kaip šlapdribą…
Svarbiausia,
kad esame kartu…
Geriau jau šlapdriba
negu vienuma…
Žiemos patarimas žmogui
Žiema esu šalta,
ir sniegu apklota…
Kad ir šalta man,
bet tau žmogau pasisekė,
nes turi šiltus drabužius…
Aš turiu tik sniego apklotą,
todėl sakau tau, žmogau,
nesušalk ir gerk šiltą arbatą…
Gruodžio žiemos pozityvas
Esu žiema, bet
turiu pozityvo…
Todėl stegiuosi žibėti sniegu
ir klibėti ledu…
Nors ledo kolkas dar neturiu,
bet netrukus turėsiu…
Nes jau gruodis
ir esu pozityvi žiema…
Žiemos emocijos
Esu žiema ir manyje
emocijos verda -10°C
ugnyje…
Poezijoje viskas įmanoma…
Esu ir žiema, ir poezija,
todėl emocijos liejasi…
Ir viskas tampa sniegu,
kuriame aš tirpstu…
Nesvarbu, ar supranti,
svarbu - ant kiek tau smagu…
būti su manimi kartu…
Ir apsirenk, nes sušalsi -
tuomet emocijų
ugnis nebepadės…
Žiemos žaisliukas
Esu žaisliukas,
žiemos mylimas
ir ant eglutės kabinamas…
Smagu kabėti ant eglutės,
kai girliandos žibsi,
o laikas nuolat tiksi…
Esu žaisliukas,
aplink daugiau mūsų kabo…
džiaugiuosi, kad nesu vienas…
Žiemos snaigė
Esu snaigė,
krentu į sniegą…
Sniege esu laiminga,
turiu žemę po kojom…
Ir taip gyvenu,
kol ištirpstu pavasarį…
Kalėda
Esu Kalėda,
nuo senovės žinoma
ir mylima…
Draugauju su žiema
ir mes turime vaikų –
snaigių…
Visi jau manęs laukia
ir nuo gruodžio pradžios
skaičiuoja dienas…
Žiemos išdaiga
Esu žiema ir mėgstu
krėsti išdaigas…
Kaip būna juokinga,
kai naktis šalta
pridaro bėdų…
Neužsiveda mašina,
nebeatsidaro durys…
Visa tai džiugina mane,
nors aišku kartu ir gaila…
Bet neliūdėk, žmogau,
aš būsiu tik iki vasario…
Grinčo žiema
Esu Grinčas,
vagiu Kalėdas kasmet,
bet neatsibosta…
Kalėdų senis mato mane
kaip piktą žmogų,
esu jo juodajam sąraše…
Bet man atsibodo,
noriu būti geras
ir mylimas visų…
Nebenoriu būti Grinču,
kuris vagia Kalėdas…
Noriu būti Grinču,
kuris myli Kalėdas…
Žiemos blyksnis
Esu blyksnis,
žiemos metu tyliu…
Bet saulė daužo lėkštes
ir taip aš išgirstu ją…
Nesvarbu, kiek dar
duš lėkščių,
svarbu - liksime kartu…
Šukės krenta žemyn
ir virsta sniegu…
Štai kodėl per Kalėdas
neliko sniego…
…nes lėkštės nedužo
ir buvo abiems ramu…
Žiemos lietus
Esu lietus ir nežinau -
turėčiau snigti ar lyti…
Žiema gamina man mišrainę,
nes aš keičiuosi kasdien…
Ir taip nebežinau,
sningu ar lyju -
ta nuolatinė nuotaikų kaita…
Laukiu nekantriai pavasario,
kai būsiu tiesiog lietus…
34 Žiemos bitai
Esu žiemos bitas,
panašus į sniegą -
tik skaitmeninis…
Džiaugiuosi sniegu,
kai keliauju šviesolaidžiu
per jūras bei vandenynus…
Apskrieju Žemę ratu
ir taip sujungiu ryšiu
visus telekomunkacijos tinklus…
Susijungiu su 5G
ir kartu su 4G -
be manęs interneto nebūtų…
Esu ypatingas šviesos blyksnis,
skrieju šviesos greičiu
ir perduodu save bitu…
Žiemos sunkumai
Esu žiema ir negaliu rasti snaigės,
nes per daug supainiojo ta mišrainė…
Klaidžioju po šlapią sniegą,
o snaigės taip ir nerandu…
O sunkiausia, kad nežinau,
ką pasakyti, ką sušukti,
kad ji pati atsisuktų…
Štai tokie žiemos vargai,
kai atrodo - nieko nežinai…
Ir jau užsnigo tie vakarai,
kai atrodo jau bus gerai…
Bet tada vėl viskas kartojasi
ir gaunasi viskas atbulai…
Ir galiausiai pasakau,
pozityve, eik tu miegoti…
Nes tuoj tau teks sapnuoti,
kaip mišrainėje žvaigždės ieškoti…
Žiemos kodas
Esu žiema
ir myliu gyvenimą,
nes tikiu tiesa…
Esu žmogus,
laužantis kodus
ir skaitantis programas…
Myliu gyvenimą,
o standartų nekenčiu -
negaliu meluoti…
Ledinis grožis -
tai tiesos melas,
kad žiemai galas…
Kino pavasaris
ir poezijos ruduo -
taip laužau standartus…
Ledinis vanduo,
o dieta - tai akmuo,
kad butų gyvas liemuo…
Skaitai galą
žiemos kodo
ir lauki pavasario…
Nepatinka - neskaityk,
tiesą sakyk
ir kodą rašyk…
Žiemos tiesa
Esu žiema
ir žiema esu…
Tikiu tiesa
ir tiesa tikiu…
Pavargstu sniegu
ir sniegu vargstu…
Bet čia esu
ir esu čia…
Myliu saulę
ir laukiu ištirpimo…
Kai galėsiu pailsėti
ir į pavasarį žiūrėti…
Žiemos gėlė
Esu žiema ir esu gėlė,
tikiu tiesa ir esu šviesa…
Ir nesvarbu, kad žiema,
galiu žydėti ir mylėti…
Gyvenu žieduos
kaip šiltuos namuos…
Laukiu saulės
ir pavasario šviesos…
Puodelis žiemos
Esu žiema
gali mane gerti
kaip kavą ar arbatą…
Esu puodelis
pilnas žiemos
ir laukiantis…
Tiesos ir meilės
laukiantis puodelis,
kuris gyvena čia ir dabar…
Puodelyje jau
pavasaris
ir atrodo panersiu į puodelį…
Akyse kava,
kurią gėriau ryte,
belaukdamas pavasario…
Bet puodelis
vis dar pilnas,
gal negėriau?…
Štai ką su manimi
daro žiema,
kai atrodo pavasaris…
Koduoju save
ir laiką,
kad ateitų pavasaris…
Lauki ir tu,
ar ne taip,
žmogau?…
Žiema pražydo pavasariu
Esu žiema šalta
ir žydžiu pavasariu…
Tai kas, kad šalta -
svarbiausia gražu…
Jau vasaris tuoj
išeis atostogų…
Ir pasirodys kovas
pilnas džiaugsmo…
Jau užšalo ta žiema,
reikia pavasario šilumos…
Ačiū, kad skaitai mane,
tikiu, kad jau lauki…
… kol ateis pavasaris
ir bus nuotaika gera…
Nuotaikos jungiklis paruoštas,
lieka tik nuspausti startą…
Kraunasi visas pozityvas
iš žiemos į pavasarį…
… ir atrodo jau tuoj viskas
sprogs džiaugsme…
Artėjančio pavasario ramybė
Pavasaris artėja
ir kasdien gražėja…
Paukščiai čiulba
ir su ramuma susilieja…
Tas pavasario ramumas
lyg mamos artumas…
Tai džiugina
ir glosto širdį…
Kai medžiai šlama
ir sako “labas”…
Atsakau jiems “ačiū”
ir laukiu vasaros braškių…
Oi, kai būtų skanu
braškės su pienu…
Bet teks dar palaukti
ir dar daug nuplaukti…
Iki pat liepos reiks nuplaukti,
kol galėsiu braškių paragauti…
Bet nieko -
laikas eina greitai…
Tuoj atplauks upe liepa
ir bus graži lauke pieva…
2023 Ruduo
Rudeninė Matrica
Ruduo pravirko kasdienine Matricos spalva,
kai gyvenimas sušuko „tango” - gavosi artuma…
Ta artuma tuomet sustingo krentančiam lape
ir viskas pavirto į ignoruojamą kvietimą…
Tas kvietimas liko nesuprastas
ir galiausiai pasiklydo Matricos lauke…
Tada supratau - nėra ko kviesti daugiau…
Nes arba ignoruoja arba atmeta…
Taip ir prabėgo rugsėjis Matricos fone
liūdnas, vienišas ir nesuprastas objekto…
Raugintų kopūstų sonetas
Kai rauginti kopūstai kvepia,
tai tolumoj daugiau niekas nerūpi…
Suprask tu kaip nori,
bet aš užvalgau raugintų kopūstų…
Ir iškarto pasidaro geriau.
Nesvarbu, kad jie kvepia…
Svarbu, kad neša džiaugsmą
ir suburia visus į vieną vietą…
Pozityvo miegas
Pozityvas miega lovoj su rudeniu,
bet ruduo nenori pozityvo…
Ruduo sako „eik lauk”,
o pozityvas tik nusijuokia
ir niekur neina…
Pozityvas žino savo vertę,
todėl niekur iš lovos neina…
Nes supranta gerai,
kad jeigu išeis - tai jau nebegrįš…
Rudens nežinia
Nežinojo ruduo, kad atejo…
Nežinojo, nes niekas nepasakė…
Taip ir liko ruduo kelyje,
nežinodamas kada ateis žiema…
Ruduo verkė ir raudojo,
nes suprato, kad niekas jo nelaukia…
Štai tokia trumpa istorija apie rudenį,
kuris nieko apie save nežinojo…
Poezijos ruduo
Poezija džiaugiasi rudeniu,
o ruduo - poezija…
Poezija virsta džiaugsmu,
o ruduo džiaugiasi…
Viskas tampa smagu,
kai ruduo ir poezija dera kartu…
Rudens nemiega
Ruduo nemiega per naktį,
nes galvoja apie krentančius lapus…
Kai lapai krenta,
rudeniui prasideda gyvenimas…
Gyvenimas tuomet pakviečia rudenį
ir ruduo tuo apsidžiaugia…
Repuojantis ruduo
Ruduo repuoja ir neaimanuoja,
nes nuolat apie gyvenimą galvoja…
Reperis tiek nežino apie rudenį,
kiek žino ruduo apie repą…
Ruduo žino, ką reiškia repas
ir žino, ką reiškia ruduo…
Bet apie meilę,
tai nieko nežino…
Bet ruduo visvien repuoja,
nors ir ne apie meilę…
Ruduo repuoja apie
gyvenimo kasdienybę
ir laukia pavasario, kuris atrodo
lyg keliauja amžinybę…
Rudens veidas
Naktyje regiu tave, ruduo,
ir suprantu tuomet, kad gražu…
Gražu, kur matosi rudens plaukai,
kai aplinkui sutema žvaigždžių…
Žvaigždės spindi ir
nebereikia raidžių,
todėl jos išnykšta
su trimis taškais pabaigoje…
Rudens joga
Ruduo daro jogą vakarais,
kad geriau mėgautųsi sapnais…
Ruduo pasveikina saulę ir
įsijungia naujas kvėpavimas…
Rudens kvėpavimas nupūčia
nuo medžių pageltusius lapus…
Rudens šypsena
Kai nusišypso ruduo -
lapai nuo medžių krenta…
Ir tuomet net lapai
krisdami irgi nusišypso…
Ir gyvenimas tampa gražus
kaip krentantis lapas rudenį…
Jei netiki -
nusišypsok ir pamatysi…
Rudens melodija
Ruduo groja vakarais melodiją,
kuri tampa kasdienine simfonija…
Melodija kutena vėjui plaukus
ir vėjas ima ūžti kaip pašėlęs…
Vėjas susilieja su lietumi
ir melodija virsta liūtimi…
Esu ruduo
Susipažinkime, esu ruduo,
dažnai palyju,
bet dėl to nesiparinu…
Tik problemą turiu –
ieškau pabėgusio pavasario…
O pavasaris nesirodo,
guli į kamarą įsilindęs
ir laukia ateinančios saulės…
O saulė geriausiu atveju bus vasarį,
tai va dėl to pažindinuosi…
Gal atsiras kokia alterenatyva
ir nebereiks laukti…
Ruduo vardu Tyla
Esu ruduo, vardu Tyla.
Tyliu, nes mano vardas toks…
Bet ką daryti,
jeigu nenoriu tylėti…
Tyloj daug galime jausti,
kaip krenta lapai ir lyja lietus…
Džiaugiuosi, kad tyliu…
ir tylėdamas džiaugiuosi…
Tylėdamas metu medžių lapus
ir tai tampa melodija, kurią groju
per vėjo radiją…
2022 Žiema
Užmigo žemė
Užmigo žemė
šiltuos pataluos —
laukia pavasario
viena namuos…
Nepaisant lietaus
ar šalto vėjo,
mėnulis žemės
nemylėjo…
Pražydo sausis
lietaus pataluos —
žemė pravirko dėl
mėnulio nejautros…
Ir pabudo žemė
iš svajingo miego —
pamatė mėnulio kiemą
pilną sniego…
2022 Vasara
Žvaigždžių saulė
Pražydo žvaigdžių saulė
Ir nušvito dangus
Ir pravirko vasaros lietus…
Atsirito saulės žvaigždė
Pilna gyvenimo pilnaties
Ir žvaigždynų išminties…
Galiausiai supratau –
Visas gyvenimas yra raketa
Ir nėra ko stovėti vietoje…
Nepaisant to, kad benzo kainos kyla –
Ir aš be auto teisių
jaučiuosi kaip nebrendyla…
Vasaros laikas
Vasaros laikmatis tiksi, 35 ar 36,
– kiek dar laiko reikės,
kol laikmatis neberūpės?..
Ar žiogui rūpi
kiek jis laiko šuoliuoja
nuo pelkės prie pelkės?..
Ar bebrui rūpi,
kiek jis laiko
per dieną kasa urvą?..
Ar vasarai reikia
skaičiuoti laiką,
kol ateis žiema?..
Tad kodėl žmogui
reikia to laikmačio,
kuris kaip akmuo ant kaklo?..
Geriau jau būti poetu
Ir apie laiką negalvoti,
taip kaip žiogui, bebrui arba vasarai…
Tas laikmatis tik stato
vasaros sienas, kol galiausiai
lieka vienišas ir vienas…
Geriau jau skaičiuoti žvaigždes
Ir svajoti apie laimės minutes,
kai poezijos kodas pavirsta į gyvenimą…
2022 Pavasaris
Pavasaris
Pražydo pavasaris
vasaros gėlėm,
kai užmigo gruodis
iki rudens šalnos…
Kai pievoj žiogas gros,
Jonelis vienas nemieguos,
apie pavasarį pievoje sapnuos…
Pražys Petriukas
kaip kiškiukas,
atžygiuos Jonukas
kaip žiogiukas…
Taip pavasaris prasidės
ir žiemos ilgam dar nereikės…
Gyvenimo gėlė
Gėlė pravirko
viena namie,
kai šypsojosi pievos
ir liūdėjo vėjas…
Kai atžygiavo gyvenimas
ant vištos kojos
ir nusinešė sapnus…
Verkė dangus
guosdamas gėlę:
— Neverk, brangi gėlelė,
gyvenimas gražus…
Taip paguodė gėlę dangus
ir ėmė lyti pavasario lietus…
Pražydo gėlės
Pražydo gėlės,
ištirpo ledas —
depresijai atėjo galas…
Kai gėlės pražydėjo,
vėl laikas džaugsmui
ataidėjo…
Bitinai gėlyne
darė gramą,
kai bičių močiutė
žiūrėjo panoramą…
Nulinko liepos
Nulinko liepos Panemunėj
šalia vieškelio plataus
ir susirinko gandrai paskanauti
sliekų skonio alaus…
Gandrai apgirtę pakelėj
plaukė nemunu
užupės skylėj…
Susitikę su gulbėmis
bandė daryti pur pur pur,
bet gavo į snukį
ir gavosi bur bur bur…