Esu
balandis
ir esu
paukštis…
Einu dangaus
keliu ir skrieju
pievų
takeliu…
Skrendu
aukštyn
ir žvelgiu
tolyn…
Atrodo oro uostas
netoli, bet
nusileisti
negaliu…
Noriu skristi
dar toliau kartu,
nes tik taip mes
esame kartu…
Tas ilgesys
dangaus,
ašaras man
nubrauks…
Balandžiu aš
skrisiu
pas
tave…
Būsiu
ir paukštis,
ir
lėktuvas…
Būsiu
jausmų valytuvas
ir
pavasario artumas…
Pavasariu
skrendu,
greitkeliu
lekiu…
Tavo vardą
pamirštu,
nes mes
jau nebekartu…
Ir jaučiu
kaip keičiu
aš kryptį -
nebijau aš pykti…
Ir išmokstu
pasakyti “ne”,
nes noriu
būti dabar ir čia…
Aš jau nebe tas
bjaurus ančiukas,
kurį visi mindo,
nes iš manęs
gulbė išlindo…