Gyvenimo gėlė
Gėlė pravirko
viena namie,
kai šypsojosi pievos
ir liūdėjo vėjas…
Kai atžygiavo gyvenimas
ant vištos kojos
ir nusinešė sapnus…
Verkė dangus
guosdamas gėlę:
— Neverk, brangi gėlelė,
gyvenimas gražus…
Taip paguodė gėlę dangus
ir ėmė lyti pavasario lietus…