Pradžia
Gyvenimas yra gražus. Nepaisant visų pamokų ir iššūkių, kuriuos tenka mums įveikti. Tame ir yra visas grožis. Kai išmokstame žiūrėti į gyvenimą su šypsena, tuomet tampame iš tiesų laimingi.
Susipažinkime, esu Petras Kukulis. Šios knygos pagrindinis veikėjas ir pasakotojas. Papasakosiu savo gyvenimo istoriją, kuri nėra įprasta ir galbūt keistoka.
Mano gyvenimo kelionė prasidėjo Marse. Planetoje, kurioje, pasak mokslininkų, nėra gyvybės. Bet iš tikrųjų, tai yra, tiesiog kitokia negu Žemėje.
Taigi, gimiau Marse, Kukulio mieste, kuriame gyvenimas verda šviesos greičiu. Gyventojai bendrauja vienas su kitu per šviesos impulsus ir gali susisiekti būdami per didelį atstumą vienas nuo kito. Panašu į internetą ir mobiliuosius įrenginius Žemėje. Tik tiek, kad pas mus yra biologiniai imtuvai ir siųstuvai, todėl mums nereikia jokių įrenginių. Šviesos impulsai perduodami per biologinius siųstuvus ir priimami per biologinius imtuvus.
Kai gimstame ir išlendame iš mamos pilvo, dar neturime pilnai išsivysčiusių siųstuvų ir imtuvų, tačiau jau galime komunikuoti per mamos siųstuvus ir imtuvus, nes esame 3 mėnesius, pagal Žemės Grigorijaus kalendorių, pririšti prie mamos biologine virkštele. Kol atsijungiame nuo mamos, tuos 3 mėnesius mokomės kaip komunikuoti per imtuvą ir siųstuvą.
Komunikacija prasideda nuo “Labas” signalo. Po to įvyksta rankos paspaudimas, per kurį apsikeičiame sertifikatais. Patikriname galiojimo datą ir būtinai piršto antspaudus, ar oponento piršto antspaudas sutampa su sertifikato. Praėję visus patikrinimus pradedame komunikaciją, kurią užšifruojame sertifikate nurodytu raktu. Tai darome tam, kad niekas negalėtų mūsų komunikacijos klausytis.
Taigi, per 3 mėnesius išmokau iš mamos komunikacijos pagrindų ir tada atsiskyriau. Tapau savarankišku marsiečiu ir Kukulio gyventoju.
Kukulio miestas
Kukulio miestas – tai Marso sostinė ir mano gimtinė. Po atsiskyrimo su mama, nuolat vaikščiojau gatvėmis ir mąsčiau apie gyvenimo prasmę: kodėl aš čia esu ir kokia mano paskirtis Kukulio mieste?
Nors klausimai ir retoriniai, vis vien ieškojau atsakymo. Komunikavimo pas mane su kitais buvo mažai – tik tiek kiek reikėjo gyvenimo poreikiams patenkinti.
Vaikščiodamas Kukulio miesto gatvėmis supratau, kad gyvenimas yra paprastas, bet tuo pačiu ir gražus. Supratau, kad mano gyvenimo prasmė yra atskleisti šio pasaulio grožį ir parodyti kitiems, kad tame šviesos impulsų ir greito judėjimo sūkuryje galima atrasti prasmę.
Netrukus išsinuomojau butą, labai pigų, bet atitinkantį bazinius poreikius. Susiradau ir darbą – tapau šviesos diodų inžinieriumi, kas Marse yra pati perspektyviausia profesija. Mokiausi kelias dienas ir išsilaikiau profesijos egzaminą. Pavyko iš pirmo karto.
Kukulio miestas žavus savo paprastumu. Ten architektūra pastatų yra kvadratinė ir be jokių mandrų išraitymų. Mano darbo vieta yra pačiame miesto centre, dideliame dangoraižyje, 32-ame aukšte. Mano darbo vieta sudaryta iš darbo kėdės ir šviesos diodų grandinės su skaitmeniniu bloku. Tai ir yra vieta, kur aš praleidžiu savo darbo dieną. Prižiūriu šviesos diodus ir atnaujinu programas, kad šviesos diodai tinkamai šviestų ir saugotų Kukulio miesto gyventojus tamsiu paros metu nuo galimų pavojų.
Šviesos diodai sukurti taip, kad jie seka kiekvieną Kukulio gyventoją naktį ir padeda susiorientuoti aplinkoje.
Kukulio miesto valdovas Bobas Dalbajobas
Kukulio miestas yra valdomas Bobo Dalbajobo. Turbūt jau pati pavardė išduoda, kokia tai yra asmenybė. Jis yra ant tiek įsitikinęs, kad visuomet yra teisus, jog niekas negali jam prieštarauti. Tačiau miesto gyventojai yra labai juo nepatenkinti, nes taiko mikro valdybos metodus, kurie visuomet sukelia tik nerimą ir nepasitikėjimą vienas kitu. Tas noras viską kontroliuoti ir neduoti pavaldiniams laisvės veikti pagal savo įsitikinimus ir požiūrį yra prasto valdovo bruožas.
Tačiau šis valdovas lieka poste, nes nėra kas galėtų ir norėtų jį pakeisti. Niekas nenori prisiimti šios atsakomybės, todėl tenka susitaikyti ir prisitaikyti.
Kukulio miesto valdovas turi savo nuosavą būstą, kuriame ir gyvena. Tikrų tikriausia pilis, kurioje yra ir daug sargybinių, ir daug patarnautojų. Visi “šoka pagal jo dūdelę” ir nedrįsta nei vieno prieštaraujančio žodžio pasakyti.
Valdovas neturi jokios antros pusės. Niekas nenori kurti santykių su tokiu “dalbajobu”, nepaisant to, kad yra miesto valdovas. Valdžia nėra viskas. Pagarbą ir pasitikėjimą reikia užsitarnauti. Kolkas jam sunkiai sekasi tai padaryti. Lieka valdžioje tik dėl to, kad niekas kitas neprisiima tokios atsakomybės. Miestas negali būti be valdovo.
Svarbu dar paminėti, kad Bobo Dalbajobo pilyje gyvena ir trys raganos. Jos užsiima Kukulio miesto burtais ir užkeikimais. Už tai visi miesto gyventojai turi susimokėti “raganų mokestį”. Kas nesusimoka – gauna užkeikimą ir jiems ima nebesisekti užsidirbti pinigų. Todėl geriau susimokėti ir ramiai gyventi.
Tos trys raganos yra jaunos ir gražios, tačiau turinčios tvirtą raganišką charakterį, todėl niekas jų “nekabina”, nes bijo būti užkeikti. Vieną kartą miesto valdovas bandė jas “kabinti”, tačiau jam nepavyko, nes yra “dalbajobas” ir nežino kaip bendrauti su tokiomis raganomis. Taip ir liko valdovas nieko nepešęs, bet leido raganoms pasilikti pilyje ir tokiu būdu surinkti iš miesto gyventojų mokesčius. Kitaip niekas tam “dalbajobui” mokėti nenorėtų, todėl tos trys raganos jam labai naudingos ir padeda surinkti lėšas miesto išlaikymui.
Kukulio miesto naktinis gyvenimas
Kukulio miestas šviečia nakties metu. Šviesos diodai seka kiekvieną miesto gyventoją ir padeda susiorientuoti tamsoje. Aš esu atsakingas, kad šviesos diodai veiktų tinkamai ir darbo metu nuolat juos patikrinu ir esant poreikiui pakeičiu į naujus.
Kukulio miesto gyventojai mėgsta naktimis pašėlti ir baruose vartoti alkoholį. Taip, net ir Marse vartojamas alkoholis. Tai būdas atsipalaiduoti. Šviesos diodai sukurti taip, kad jeigu atpažįsta iš elgesio arba koordinacijos nebuvimo, kad miesto gyventojas yra neblaivus, iškarto nugabenamas į savo gyvenamąją vietą išsiblaivyti. Šviesos diodai turi net keturias mažas kameras, kurias naudojant kartu su dirbtiniu intelektu nustato neblaivią būtybę. Tokiu būdu užtikrinama tvarka nakties metu.
Šviesos diodai nakties metu skraido Kukulio miesto gatvėse. Jų yra net du tūkstančiai ir jie pasiskirsto tolygiai visame mieste taip, kad prie kiekvieno baro būtų bent po septynis šviesos diodus. Didžiuliame Kukulio mieste yra net du šimtai aštuoniasdešimt penki barai.
Šviesos diodai užtikrina dar ir tai, kad prie moterų bare niekas nelystų ir nesikabinėtų. Jie taip pat stebi, kad į gėrimus niekas nieko neįpiltų, kai nuo gėrimo atsitraukiama. Jei kažkas bando lįsti prie svetimo gėrimo, šviesos diodas paima jį už pakarpos ir išmeta lauk. Duombazėje išlieka tos būtybės duomenys, todėl jis daugiau niekada neįleidžiamas į jokį miesto barą. Todėl niekas nedrįsta lįsti prie ne savo gėrimų.
Šviesos diodai yra labai protingi dirbtinio intelekto robotai, kurie vadovaujasi miesto įstatymais ir užtikrina, kad jų būtų laikomasi. Jie yra svarbi ir būtina miesto naktinio gyvenimo dalis.
Pirmadieniai Kukulio mieste
Visi nemėgstame pirmadienių ir tai visiškai suprantama. Kukulio miestas ypatingas savo pirmadieniais, nes suteikia galimybę miestiečiams neiti į darbą. Miesto valdovas Bobas Dalbajobas apmoka pirmadienius, kad galėtume pabūti namuose ir pradėti savaitę nuo ramybės ir apmąstymų. Tai yra be galo šventas reikalas ir visi jo laikomės.
Pirmadieniais paskiriu laiko meditacijai ir pabuvimui su savo mintimis. Tai išlaisvina ir paruošia sielą savaitės darbams. Po meditacijos susidėlioju visos savaitės darbus ir ką planuoju daryti laisvu metu. Laisvalaikiu mėgstu pasivaikščioti Kukulio miesto gatvėmis ir pasidžiaugti Marso kanjonais, kurie yra be galo aukšti ir gražūs. Medituodamas dažnai juos įsivaizduoju ir tai suteikia daug ramybės viduje. Marso kanjonai yra Kukulio miesto pasididžiavimas ir lankomiausia vieta.
Vertinu tą laiką, kurį paskiriu apmąstymams ir meditacijai, nes judėjimas šviesos greičiu labai vargina ir reikia laiko stabtelėjimui ir pasižiūrėjimui į save iš šalies. Meditacija leidžia pažvelgti į savo sielos gelmes ir išlaisvinti savo mintis nuo visų pančių: pykčio, gailėjimosi savęs, nepasitikėjimo ir per didelio galvojimo apie nekontroliuojamus dalykus.
Medituojant esu čia ir dabar - nėra nei vakar, nei rytojaus. Yra mano kūnas ir mano siela - daugiau nieko nėra. Tokia meditacijos būsena išvaduoja iš beprasmių minčių ir leidžia išgirsti savo kūną ir sielą. Tai brangiausias laikas, kurį investuojame į save ir savo vidinį pasaulį, be kurio gyvenimas beprasmis ir paviršutiniškas.
Marso Kanjonai Kukulio mieste
Marso Kanjonai – tai vieta, kur pildosi svajonės, o mintys tampa realybe. Dažnai ten apsilankau, kad pabūti su savimi ir susidėlioti mintis. Vertinu tą laiką, kai galiu pabūti vienas ir apmąstyti.
Skubėdami ir nesustodami apmąstyti galime padaryti daug klaidų, todėl naudinga karts nuo karto stabtelti ir apsižvalgyti, ar gera kryptimi einu ir ar nepaklydau.
Marso Kanjonai kupini kalnų energijos ir nuokalnių potencialo, kuris sukuria harmoniją tarp aukštumų ir žemumų. Iš ten kylančios vibracijos ramina ir nuteikia siekti tikslų.
Po darbo aš nuolat ten užsuku pamedituoti ir pabūti su savo siela ir kūnu darnoje, kuri svarbi priimant sprendimus. Chaoso būsenoje negaliu priimti aiškių sprendimų, todėl tokiu atveju turiu nusiraminti. Visada ateinu čia, kai jaučiu chaosą ir nerimą.
Sugebėjimas nusiraminti ir paleisti įtampą yra didžiausia laimė. Vertinu tai, kad yra vieta, kur galiu tai padaryti. Kviečiu tave, skaitytojau, irgi atrasti tokią vietą, jeigu dar neatradai, kur galėtum nusiraminti ir pajusti vidinę ramybę.
Pirmasis pasimatymas Kukulio mieste
Yra tekę būti pirmajame pasimatyme. Taip, net ir Marse einama į pasimatymus. Čia mes gal ir neturime “Tinder”, kaip kad jūs, žemiečiai, bet turime biologinius siųstuvus ir imtuvus, per kuriuos galime ieškoti antrosios pusės. Paleidžiu signalą: “Ieškau antrosios pusės, kuri mėgsta vaikščioti Marso Kanjonais ir ten medituoti”. Signalas pasklinda po visą Kukulio miestą.
Ilgą laiką jokio atsakymo nesulaukiau, todėl jau jaučiausi pasidavęs, kai staiga mano imtuvai užfiksuoja signalą: „Man irgi patinka pasivaikščioti Marso Kanjonais ir mėgstu ten pamedituoti”
Kaip smagu, tą akimirką be galo plačiai nusišypsojau ir nieko nelaukdamas užmezgiau kontaktą. Apsikeitėme komunikaciniais sertifikatais ir pradėjome bendrauti:
- Iš kur tu būsi? – paklausiau nedrąsiai
- Iš Kukulio Žemųjų Platelių – atsakė irgi nedrąsiai
- Aš iš Kukulio Vidurinių Lygumų.
- Gal susitinkam kavinėje „Kukulio caffe”?
Susitarėme susitikti kavinėje „Kukulio caffe”, kur parduodama mano mėgstamiausia kava. Pasirodo, kad jos irgi - turime tą pačią mėgstamą vietą, kur geriame kavą.
Susitikome kavinėje ir smagiai praleidome laiką bendraudami:
- Labas, esu Petras Kukulis, malonu susipažinti gyvai.
- Labas, esu Jonė Kalotė, malonu ir man susipažinti.
Truputi dar pabendravom ir po to nuėjome užsisakyti kavos. Pasiėmėme du kavos gėrimus ir grįžome prie staliuko.
- Kuo užsiimi gyvenime? – paklausė ji.
- Kuriu ir atnaujinu šviesos diodus.
Mes, marsiečiai, žiūrime į gyvenimą paprastai, todėl ir bendravimas pas mus nuoširdus ir paprastas, be jokių kaukių ir empatiškas.
Sužinojau, kad ji yra operos solistė ir pakvietė mane nueiti į jos koncertą Kukulio miesto operos ir baleto teatre, kuris vyks kitą savaitę. Aš sutikau ir sutarėme, kad tai bus antrasis mūsų pasimatymas ir po jos pasirodymo galėsime nueiti pasivaikščioti Marso Kanjonais. Jau laukiu nesulaukiu, bus tikrai smagu…
Pirmasis pasimatymas buvo trumpas, bet įdomus ir tuo pačiu suteikė vilties, kad antrasis bus dar geresnis. Skaitykite toliau ir sužinosite, kaip man seksis antrajame pasimatyme.
Antrasis pasimatymas Kukulio mieste
Atėjo nauja savaitė. Pirmadienis, 17:00. Apsirengiau džinsus ir gražius bei solidžius marškinius. Nupirkau gėlių Kukulio gėlių turguje. Galiausiai, nuvažiavau į Kukulio operos ir baleto teatrą.
Jonės Kalotės pasirodymas buvo nuostabus ir pasakiškas. Balsas buvo švelnus, bet tuo pačiu ir stiprus. Plojau iš visos širdies. Net rankos paskaudo, bet ji nusipelnė plojimų, todėl plojau taip stipriai kaip tik galėjau.
Po pasirodymo susitikome prie išėjimo iš operos ir baleto teatro. Įteikiau jai gėlių ir pasakiau:
- Štai gėlės pačiai nuostabiausiai operos solistei!
- Ačiū! – atsakė nuoširdžiai nusišypsojusi.
Išėjome pasivaikščioti Marso Kanjonais. Buvo jau vakaras 19:00. Nusprendėme susikabinti rankomis ir tai gavosi labai spontaniškai. Pakalbėjome apie orą ir Marso Kanjonų grožį. Buvo jauku ir gera. Būtent tokiais momentais norisi, kad laikas sustotų.
Kad būti laimingu iš tiesų reikia labai nedaug. Ir tas akimirkas sukuriame patys. Vertinu Jonę ir tai, kad ji yra šalia manęs. Daugiau nieko nereikia ir laikas tarsi išnyksta.
Jaučiuosi įsimylėjęs ir Marso Kanjonai dabar man tampa dar artimesni, kai esu su Jone ir mes susikabinę rankomis susiliejame ir tampame vienuma.
Linkiu ir tau, brangus skaitytojau, įsimylėti ir patirti tą tyrą jausmą, kai atrodo viskas aplinkui išnyksta ir lieki tik tu ir ji. Nieko daugiau nereikia…
Rauginti kopūstai Kukulio mieste
Kukulio mieste yra turgus, kur galima įsigyti raugintų kopūstų. Kiekvieną šeštadienį einu ten ir nusiperku 1kg raugintų kopūstų. Tai yra mano pats mėgstamiausias produktas, kurį galiu valgyti nors ir kasdien.
Kopūstai, morkos – taip viskas dera ir sukuria nuostabią skonio harmoniją. Tas rūgštumas yra malonus ir tuo pačiu labai sveikas. Esu tikras raugintų kopūstų gurmanas.
Raugintų kopūstų valgymas man yra kaip meditacija ir pabūvimas su savimi. Valgau lėtai, neskubėdamas ir su pasimėgavimu. Tai ritualas, kuris atgaivina ir kūną ir mintis.
Į raugintų kopūstų valgymo ceremoniją nusprendžiau pasikviesti ir savo merginą Jonę Kalotę. Susisiekiau su ja naudodamas savo siųstuvą:
- Labas, Jone, gal nori pavalgyti raugintų kopūstų pas mane?
- Labas, Petrai. Taip labai noriu. Tuoj susiruošiu per 15 min ir atvarau pas tave.
Kol laukiau atvykstančios Jonės, nusprendžiau pasiruošti stalą ir uždegiau tris romantiškas žvakes, kad būtų jaukiau ir maloniau valgyti raugintus kopūstus. Visas kilogramas raugintų kopūstų buvo padėtas ant stalo ir laukė ateinančių valgytojų kartu su trimis žvakėmis, kurios kvepėjo medumi ir citrina. Be galo maloni ir jauki atmosfera.
Skambutis į duris… Tikriausiai Jonė atėjo… Atidarau ir pamatau raudona vakarine suknele apsirengusią gražuolę. Taip, tai Jonė.
- Labas, Jone, atrodai pasakiškai žaviai! – pasakiau su nuoširdžia šypsena veide.
- Ačiū!
Pakviečiau ją prie stalo ir išjungiau šviesą, kad būtume ramioje žvakių šviesoje. Fone grojo rami klasikinė muzika.
- Kaip romantiškai viską paruošei. Žvakių šviesa, muzika… Tai pats romantiškiausias raugintų kopūstų valgymo vakaras… – negalėjo atsistebėti Jonė
- Džiaugiuosi, jog tau patinka. Vertinu tą laiką, kai būnu su tavimi.
Raugintų kopūstų valgymo vakaras su žvakių šviesa ir klasikine muzika dar ilgai išliks mūsų abiejų atmintyje.
Kaktusus primenančios eglutės Marso Kanjonuose
Nusprendėme su mergina Jone aplankyti Marso Kanjonus žiemos metu. Pas mus Marse žiemos nėra tokios kaip Žemėje, tačiau mes vis vien turime vėsesnį metų sezoną. Pas mus nėra ir sniego. Eglutės Marse yra panašios į didelius kaktusus, kuriems nereikia daug drėgmės ir gali augti šiltame klimate, kuriuo Marso planeta ir pasižymi.
Išsiunčiau Jonei kvietimo signalą:
- Labas, Jone, gal norėtum aplankyti Marso Kanjonus ir pažiūrėti ten kaktusus primenančių eglučių…
- Žinoma, tuoj susiruošiu ir galėsime eiti…
Palaukiau Jonės 30 minučių ir ji jau paskambino į duris. Atidariau ir pamačiau žavią merginą. Pamatęs nusišypsojau ir negalėjau nepasakyti kokia ji nuostabi:
- Atrodai nuostabi gražuolė su šia kašmyro suknele. Man labai patinka.
- Ačiū!
Nusprendėme neskubėdami ir pasikalbėdami nueiti iki Marso Kanjonų. Valanda kelio pėsčiomis. Tai pakalbėjome apie gyvenimą ir bendrus siekius mūsų santykiuose. Santykių dar tik pati pradžia, tačiau abu supratome, kad svarbu apsibrėžti ko norime iš šių santykių ir kokie yra abiejų poreikiai. Tai padės išvengti nesusipratimų ir nuoskaudų ateityje. Aš išsakiau savo poreikius, kad šiuo metu dar tik kuriu savo tvirtus gyvenimo pamatus ir mokausi kaip valdyti finansus ir turėti kažką savo, todėl šitoje stadijoje nesijaučiu pasiruošęs gyventi dviese, tačiau ateityje, kai jausiuosi “tvirčiau ant kojų”, neatmetu galimybės gyventi kartu ir sukurti bendrą erdvę. Ji išgirdo mano poreikius ir pati papasakojo, kad jaučiasi panašiai. Ji yra operos solistė, kuri vis dar ieško savęs ir dar nežino, ką norėtų daryti ateityje, todėl paprašė manęs, kad nespausčiau, duočiau jai erdvės ir laiko apsispręsti kaip judėsime šiuose santykiuose toliau. Pokalbis buvo prasmingas ir jaučiau, kad vienas kitą išgirdome. Ne dažnai taip nutinka, todėl šį pasivaikščiojimą laikau labai sėkmingu ir suteikiančiu vilties.
Atėjome į Marso Kanjonus ir pamatėme daugybę skirtingų spalvų šviesos diodais apšviestų kaktusų. Atrodė pasakiškai gražus vaizdas. Buvo jau vėlyvas vakaras ir tamsoje labai išryškėjo kaktusai. Marsiečiams yra labai romantiška ir malonu tamsoje stebėti švytinčius kaktusus. Turime tradiciją tokiomis akimirkomis užsimerkus sugalvoti norą ir tikėtis, kad jis išsipildys. Mano noras buvo susijęs su Jone. Norėjau, kad ji būtų laiminga ir atrastų tikslą, kuris suteiktų jos gyvenimui prasmę. Per nuoširdų pokalbį pajutau, kad jos gyvenime trūksta aiškumo ir yra labai pasimetusi. Nežino, kokia kryptimi toliau eiti gyvenime. Kaip ir pati prašė, jos nespaudžiu ir duodu visišką laisvę pačiai nuspręsti, tačiau palaikau ir esu su ja, kad ir ką ji benuspręstų. Šis magiškas vakaras Marso Kanjonuose mus labai suartino su Jone. Ėmiau ją geriau suprasti. Išgirdau jos poreikius ir norus. Tas santykiuose yra labai svarbu.
Metų biudžeto planavimas pagal Marsiečių tradicijas
Kukulio miesto gyventojai turi įprotį ir tradiciją susiplanuoti sekančių metų biudžetą dar prieš pat naujų metų sutikimą. Tos tradicijos laikausi ir aš.
Susidėliojau kitiems metams biudžetą taip: kas mėnesį 10 procentų investuoju į akcijas, NFT arba fondus; 17 procentų atsidedu į rezervą ir 17 procentų - taupymui; 56 procentai lieka visiems poreikiams patenkinti ir visus įsipareigojimus susimokėti (t. y nuoma ir kiti mokesčiai).
Kiekvienas Kukulio gyventojas susidėlioja biudžetą savaip, bet mano yra toksai paskirstymas, kuris leidžia ir sutaupyti, ir rezervo sukaupti, ir investuoti.
Taikau tokią taisyklę, kad sutaupytų pinigų neliečiu, o esant poreikiui naudoju rezerve esančius pinigus, nes per metus pasitaiko nenumatytų išlaidų ar poreikių, todėl atskirų taupymo ir rezervo sąskaitų turėjimas suteikia daugiau lankstumo ir saugumo.
Kviečiu ir tave, mielas skaitytojau, susidėlioti biudžetą kasmet ir jo laikytis, tuomet bus mažiau streso ir daugiau aiškumo bei stabilumo.
Sniego patalai Marso Kanjonuose
Atėjo šalta žiema. Net ir Marse prisnigo. Marso Kanjonai tapo sniego patalais. Mes su Jone nusprendėme pasivaikščioti ir pabraidyti pusnyse. Tai geras metodas pravėdinti galvą ir tuo pačiu pamąstyti apie ateitį.
Jonė ir aš esame dar jauni ir nepatyrę santykių, nes tai patys pirmieji santykiai mums abiems. Kartais man sunku išreikšti žodžiais kaip jaučiuosi, bet kasdien mokausi ir gaunasi vis geriau. Tądien Jonei norėjau pasakyti, kad man ji patinka ir ja labai žaviuosi. Tuo pačiu nenorėjau jos išgąsdinti ar atbaidyti, nes mes pažįstame vienas kitą vos kelis mėnesius. Nebuvo lengva rasti tinkamus žodžius, bet kaip visada buvau nuoširdus ir savimi:
- Jone, tu man labai patinki ir vertinu tą laiką, kai būname kartu.
- Ačiū! Tu man irgi labai patinki…
Tačiau iš jos akių matėsi, kad mano toks pareiškimas jai buvo netikėtas ir nustebino, nes ji labai pasimetė. Po to tylėjome abu kurį laiką, tačiau aš nesigailėjau, kad tai pasakiau.
Manau, kad svarbu išreikšti savo jausmus kitam, net jeigu tai nėra lengva ir kartais nedrąsu. Tuo metu bijojau jos neigiamos reakcijos, kad būsiu atstumtas arba nesuprastas, tačiau pasiryžau būti atviras su ja. Atvirumas visada yra geriau, negu melavimas ar bandymas nuslėpti savo jausmus.
Šis pasivaikščiojimas Marso Kanjonų pusnyse davė man naują santykių patirtį ir už tai labai vertinu šią vietą ir visada yra ir bus smagu prisiminti išgyventas akimirkas čia…
Gyvenimo paprastumas „veža”
Daryti, net jei bijai – tai viskas, ko reikia gyvenime…
Visas grožis yra paprastume ir tam, kad jaustumėmės gerai, reikia nedaug. Užtenka turėti bent vieną pomėgį ar svajonę, kurios sieki, ir gyvenimas tampa prasmingas bei gražus.
Kasdien svajoju apie Jonę. Karts nuo karto susitinkame. Išgeriame kavos bei pakalbame apie tai, kaip sekasi man ir kaip sekasi jai. Tai taip paprasta, bet tuo pačiu „veža” ir padaro gyvenimą įdomų.
Labai mėgstu svajoti, bet tuo pačiu suprantu, kad vien to neužtenka. Svarbu imtis veiksmų, net jei nedrąsu ir bijai. Todėl pakviečiau Jonę pakalbėti apie mus ir mūsų ateitį kartu.
Susitikome kavinėje „Kukulio caffe” ir pradėjau pokalbį:
- Jone, mes kartu jau pusę metų ir norėjau pakalbėti apie mus. Turiu pasiūlymą apsigyventi kartu… Žinau, kad nedrąsu. Šiek tiek baugu. Bet vis tiek noriu pabandyti. Ką mes prarasime pabandę?
- Labai netikėta. Man reikia pagalvoti…
- Žinoma, pagalvok. Aš tavęs nespaudžiu…
Priėmiau tokį sprendimą pasiūlyti Jonei gyventi kartu, nes man ji tapo brangi ir norėjosi, kad santykiai judėtų toliau į priekį… Jaučiau santykiuose sąstingį ir tarsi niekur nejudame iš vietos. Todėl norėjosi progreso – kad ir nedidelio žingsnio pirmyn. Labai bijojau jos reakcijos ir buvo nedrąsu, bet vis tiek tai padariau…
Jonė pagalvojo apie mano pasiūlymą ir galiausiai sutiko apsigyventi kartu. Susiradome ir išsinuomojome nedidelį 2 kambarių butą Kukulio miesto centre. Apsigyvenus kartu tapo labai jauku ir gera…
Kviečiu ir tave, mielas skaitytojau, imtis įgyvendinti savo svajonių, net jei nedrąsu ar bijai. Tame ir yra visas džiaugsmas ir gyvenimo prasmė. Baimė ir abejonės prapuola padarius pirmą žingsnį…
Buto architektas „niekur neveža”
Aš ir Jonė nusprendėme pasisamdyti buto architektą, kuris pakoreguotų buto interjerą. Pagal nuomos sutartį mes turime teisę koreguoti buto interjerą kaip norime, apie tai pranešę savininkui.
Problema, kad buto architektas po kelių dienų dingo. Architekto pagalbininkas paliko grąžtą, tai tikriausiai dar sugrįš… o gal ir ne. Pabandžiau su architektu susisiekti per savo biologinį siųstuvą:
- Alio, architekte, kur tu prapuolei?
- Sveiki, ponas Petrai. Turėjau ketvirčio aptarimą su C lygio vadovais ir supratau, kad būdamas buto architektu nieko nesutaupysiu, tai nusprendžiau nieko nesakęs pakeisti profesiją…
- O tai ką mums daryti? – užklausiu dabar jau buvusio architekto.
- Nu nežinau… Susiraskite dokumentaciją ir pasidarykite patys. Tik nežinau, ar dokumentacija čia padės… bet čia jau ne mano bėdos.
Taigi, su Jone nusprendėme išmokti patys architektūros pagrindų skaitydami dokumentaciją. Paskaitėme ir pasidarė lengviau. Dokumentacija padėjo ir mums nieko jau nebereikėjo…
Štai tokia trumpa istorija apie buto architektą, kuris nusprendė pakeisti profesiją. Tik nepaklausiau į kokią, nes tuo metu man tai nerūpėjo…
Pirmasis susipykimas su Jone
Galbūt skaitant ankstesnius knygos skyrelius ir atrodo, kad mes su Jone niekada nesipykstame ir viskas yra idealu, tačiau tai tik iliuzija. Realybėje pasitaiko nesutarimų ir pykčių – santykiuose tai neišvengiama.
Pirmasis nesutarimas prasidėjo dėl buto architekto, kai Jonė sužinojo, kad architektas pabėgo, labai susierzino:
- Petrai, kokį tu čia balvoną architektą suradai, kuris po kelių dienų dingsta nežinia kur?!
- Nu aš nemaniau, kad jis taip padarys. Nepagalvojau… - bandžiau teisintis.
- Tu niekada nepagalvoji. Atrodo, kad neturi galvos ant pečių. Pabandyk susisiekti su juo, gal kažkas išaiškės…
Tuo metu susisiekiau su buto architektu ir, kaip jau žinote, išaiškėjo, kad jis pakeitė profesiją. Teko tą žinią pranešti Jonei:
- Jone, mūsų buto architektas keičia profesiją ir nebebus daugiau architektu. Reikės patiems skaityti dokumentaciją arba ieškoti kito architekto…
- Nu tu Petrai! Kas per nesąmonė… Visi mūsų planai eina „šuniui ant uodegos”…
Nusprendžiau daugiau nieko nesakyti šitoje nemalonioje situacijoje… Patylėjau kelias minutes… Pavarčiau buto architektūros dokumentaciją… Pasidarė lengviau…
- Jone, nebesipykstam… Pasiskaičiau dokumentaciją, tapsiu pats buto architektu ir viskas bus gerai…
- Nu jau, nu jau… Ėmiau ir patikėjau…
Štai toks buvo pats pirmasis mano ir Jonės barnis…